Vaikai gali pačiais įvairiausiais būdais vieni iš kitų tyčiotis, kabinėtis, skaudinti vienas kitą. Yra išskiriamos tiesioginės ir netiesioginės patyčios.

Tiesioginės patyčios – kai vaikas yra atvirai puolamas, užgauliojamas, pvz., vaikas yra stumdomas, pravardžiuojamas, jam grasinama ir pan.

Netiesioginėmis patyčiomis vadiname tokį elgesį, kuomet vaikas skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos. Tai vaiko atstūmimas nuo grupės, ignoravimas, nebendravimas su juo, neapykantos prieš vaiką kurstymas.

Galima išskirti šias patyčių formas:

Žodinės patyčios – kuomet vaikas yra skaudinamas, užgauliojamas žodžiu ir užrašais. Tai gali būti prasivardžiavimas, gąsdinimas, pašaipios replikos apie išvaizdą, religiją, tautybę, negalią, įvairūs “juokeliai”, užrašai apie vaiką, skaudinančių žinučių siuntinėjimas mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu, apkalbinėjimas, šmeižimas.

Fizinės patyčios – tai užgauliojimas veiksmais: pargriovimas, įspyrimas, kumštelėjimas, spjaudymas, daiktų atiminėjimas ar gadinimas ir pan.

Gestų – tai įvairūs gąsdinantys, bauginantys gestai, ignoravimas, siekiant parodyti, kad vaikas yra nepageidaujamas ar atstumiamas.

Elektroninės patyčios – tai patyčios vykstančios elektroninėje erdvėje: socialiniuose tinkluose, kitose vietose internete, naudojant mobiliuosius telefonus. Elektroninės patyčios apima tokius veiksmus, kaip nemalonių žinučių arba elektroninių laiškų rašinėjimą, skaudinantį bendravimą elektroninėje erdvėje, vaiko asmeninio gyvenimo detalių viešinimą, tapatybės pasisavinimą ir pan.

Patyčių poveikis vaikams:

  • 1. Nesaugumo, nerimo, baimės jausmas, ilgainiui galintis sukelti psichikos sveikatos problemų.
  • 2. Nepasitikėjimas savimi, liūdesys, žema savivertė.
  • 3. Nenoras eiti į mokyklą, suprastėję mokymosi rezultatai.
  • 4. Iššauktas agresyvus ar socialiai nepageidaujamas elgesys vyresniame amžiuje.

Keletas požymių, kurie gali rodyti, kad vaikas patiria patyčias mokykloje:

  • 1. Grįžta iš mokyklos su sugadintais daiktais, praradęs kokį nors daiktą ar pinigus.
  • 2. Turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių.
  • 3. Iš namų į mokyklą ėmė vaikščioti kitu keliu.
  • 4. Nenori eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties.
  • 5. Grįžęs iš mokyklos būna irzlus, nuliūdęs ar neįprastai emocingas.

Kaip padėti patyčias patiriančiam vaikui?

  • 1. Išklausykite.
  • 2. Kartu su vaiku ieškokite problemos sprendimo būdų.
  • 3. Kreipkitės į klasės vadovą, socialinį pedagogą ar mokyklos administraciją.
  • 4. Būkite šalia.

Vaikai neretai mano, kad suaugusieji negali padėti išspręsti patyčių problemos ir tik pablogins situaciją. Arba tvirtai tiki šiuo tarp vaikų įsigalėjusiu mitu: „Prasitardamas suaugusiesiems apie tai, kad iš tavęs tyčiojasi, tampi skundiku“. Šią vaikų nuostatą būtina keisti. Labai svarbu jiems parodyti, kad kreipimasis pagalbos yra teigiamas dalykas, kad papasakoję apie patyčias jie padės sau ir kitiems vaikams. Jeigu jis atsisako apie tai kalbėti su Jumis, pasiūlykite jam pasikalbėti su kuo nors kitu: kitu šeimos nariu, klasės mokytoju ar kt. Labai svarbu, kad savo vaikui sakytumėte, jog jį mylite ir stengsitės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus.

Kaip stabdyti patyčias?

Rodykite pavyzdį savo vaikams.

Suaugusių elgesio pavyzdys yra labai svarbus vaikams – juk vaikai mokosi, visų pirma, stebėdami savo aplinkos žmones. Jei suaugęs pats nepagarbiai bendrauja su kitais, vartoja pravardes, demonstruoja netoleranciją kitų žmonių atžvilgiu, rašo žeminančius komentarus po straipsniais – tikėtina, kad ir vaikai taip pat bendraus ne tik su savo bendraamžiais tiek realioje, tiek virtualioje erdvėje, bet ir su suaugusiais žmonėmis. Tad labai svarbu, kad patys suaugusieji demonstruotų tokį elgesį, kokio jie tikis iš vaikų.

Psichiatras L.Slušnys teigia: „80 proc. atsakomybės už patyčias mokykloje – tėvams. (…)„Priskiriu šiek tiek ir vaikams, bet tik dėl nesugebėjimo, nežinojimo, nemokėjimo, kaip spręsti tam tikras aštresnes situacijas. Bet tai, kad jie nemoka, juk yra visiškai normalu. Juk būtent tai jie ir daro – mokosi“, – tikino specialistas. Kaip vieną iš pagrindinių aspektų, kuris nulemia vaiko elgesį tiek mokykloje, tiek kitoje viešoje aplinkoje, psichiatras L.Slušnys įvardijo tėvų tarpusavio santykius, problemų sprendimo metodus.

2. Reaguokite į patyčias.

Stabdykite patyčias. Jūsų abejingumas gali būti suprastas kaip pritarimas tokiam elgesiui.

Jei abejojate, ar taip vaikai žaidžia, ar skriaudžia vienas kitą – paklauskite jų, ką jie daro. Jei matote, kad kažkuris vaikas atrodo nuskriaustas – pasiūlykite savo pagalbą. Kartais užtenka paprasto suaugusiojo dėmesio, kad vaikai bent kuriam laikui nustotų kabinėtis prie kito vaiko.

3. Kalbėkitės su vaikais apie patyčias.

Aptarkite, kas yra patyčios, kur su jomis galima susidurti, kokios gali būti patyčių pasekmės ir kodėl vaikai tyčiojasi vienas iš kito. Padėkite vaikui suprasti, kad bendrauti galima ir kitaip – draugiškai, be patyčių ir kad toks bendravimas padeda jaustis saugesniems visiems vaikams. Svarbu įvardinti, kad pasyvus patyčių stebėjimas gali būti laikomas pritarimu patyčioms. Vaikas turi žinoti į ką gali kreiptis pagalbos, jei patiria patyčias.  Skatinkite vaiką nekentėti vienam patyčių situacijose.

Negalima vaikui patarinėti atsakyti tuo pačiu arba sakyti „jeigu lenda – duok į galvą“!

4. Prisidėkite kuriant mokykloje saugią aplinką.

  • 1. Kalbėkite su vaiku apie prievartos, agresijos, kurią jis mato per televiziją, vaizdo žaidimuose ir kitur žalą.
  • 2. Padėkite savo vaikui suvokti agresyvaus elgesio padarinius.
  • 3. Mokykite savo vaiką spręsti problemas neagresyviais būdais.
  • 4. Padėkite savo vaikui spręsti problemas neagresyviais būdais ir mokykite, kaip išreikšti pyktį nežeidžiant kitų žmonių nei žodžiu, nei fiziškai.
Parengė  socialinė pedagogė metodininkė Rita Sabaliauskienė

 


Category: Prevencinė veikla